Kodėl Lietuvos europarlamentarai tokie pasyvūs ES teisėkūroje?
Šią kadenciją Lietuvos europarlamentarai buvo patys pasyviausi, rengiant Europos Sąjungos teisės aktus, rodo leidinio „Politico“ surinkti duomenys. Vienam šalies deleguotam atstovui tenka tik 1,8 politinės iniciatyvos. Galima galvoti, kad menką įtaką ES teisėkūroje lemia mažas Lietuvos europarlamentarų skaičius, tačiau tokią prielaidą paneigia Liuksemburgo, Suomijos ar Airijos politikai, kurie yra vieni aktyviausių Europos Parlamente. Dalis Lietuvos europarlamentarų ginasi sakydami, kad užsiima ir kita svarbia veikla, teigia, kad gauti pranešėjo poziciją nėra taip paprasta. Apie Lietuvos europarlamentarų pasyvumą ES teisėkūroje Žinių radijo laidoje „Europos gidas“ diskutavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas ir Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė-Urbonavičienė.
R. Vilpišauskas pabrėžė, kad bent keli Lietuvos europarlamentarai išties aktyviai veikia užsienio ir saugumo politikos srityse, kur daugiausiai dirba Ukrainos, Rytų kaimynystės ir santykių su Rusija klausimais. Jis akcentavo, kad šis europarlamentarų darbas neatsiskleidė „Politico“ paskelbtoje analizėje dėl savo specifikos. „ES užsienio ir saugumo politikos klausimais vis dėlto veikiama kiek kitaip. Čia valstybės narės turi daugiausia galių, skirtingai nuo bendrosios rinkos, išorės prekybos ar panašių reikalų, kur Europos Taryba ir Europos Parlamentas sprendžia bendrai ir dažnai svarsto įvairias teisines iniciatyvas. Būtent tokių iniciatyvų svarstyme ir rengiami tie pranešimai, kuriuos vertina „Politico““.
I. Petronytė-Urbonavičienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad europarlamentarų aktyvumas skirtingas. Kitaip tariant, nors dalis Lietuvos politikų dalyvauja teisėkūroje, kita dalis yra visiškai neveikli, todėl bendras vidurkis gaunasi labai prastas. Pašnekovės nuomone, šis įvertinimas pirmiausia turi būti skirtas atskiriems parlamentarams, o ne mums kaip šaliai apkritai.
Nepaisant šių išlygų, R. Vilpišausko manymu, paskelbti duomenys leidžia pagrįstai daryti išvadą apie bendrą Lietuvos atstovų pasyvumą Europos Parlamente. Pasak jo, tai rodo, kad Lietuvos politikai nėra vertinami savo kolegų. „Tai reiškia, kad Lietuvoje išrinkti EP nariai yra gana menkai įsitinklinę. Kitaip sakant, jie kolegų nėra vertinami kaip tų sričių, kurioms atstovauja komitetuose, ekspertai. Jie nėra išvystę gero bendradarbiavimo tinklo su kitose šalyse išrinktais EP nariais. Dėl to yra šiek tiek apmaudu, nes kai kurie jau dirba daugiau nei vieną kadenciją. Tuomet rinkėjams Lietuvoje turėtų kilti klausimas, ar nereikėtų balsuoti už kažką kitą“, – kalbėjo R. Vilpišauskas.
R. Vilpišausko manymu, menką politikų dalyvavimą teisėkūroje gali lemti ir prastas ES politikos išmanymas. Profesorius abejoja, ar išrinkti politikai iš anksto žino, kokiame komitete nori dirbti ir ką nori jame pasiekti. Taip pat neaišku, ar visi Lietuvos atstovai realistiškai suvokia savo galias ir galimybes, kadangi EP veikia kiek kitaip nei nacionaliniai Parlamentai. Europos Sąjungoje tik Europos Komisija rengia teisės aktus, o Parlamentas tegali juos koreguoti.
Profesoriaus teigimu, ilgesnis laikas, praleistas Parlamente, turėtų leisti Lietuvos politikams geriau įsitinklinti ir suprasti ES politikos subtilybes. „Pats esu girdėjęs iš dabartinių Lietuvoje išrinktų Europos Parlamento narių, kad nemažai laiko užtrunka, kol jie susivokia, kaip viskas vyksta, kaip priimami sprendimai, kokie yra dalyvavimo būdai ir įtakos darymo kanalai. Tad kuo ilgiau žmonės dirba institucijoje, tuo, tikėtina, jie daugiau įgyja patirties ir ryšių. Žinoma, tai su sąlyga, kad jie nori aktyviai dirbti ir turi konkrečius tikslus, ko jie norėtų pasiekti“, – kalbėjo R. Vilpišauskas.
Profesoriaus nuomone, įtaką Europos Parlamente lengviau įgautų tie politikai, kurie nacionalinėje politikoje užėmė aukštesnius postus, kadangi jie jau turi ryšių su kitais Europos politikais ir yra dažniau matomi tarptautinėje žiniasklaidoje.
Abiem pašnekovams faktas, kad Lietuva yra viena iš naujesnių ES narių, neatrodo kaip pakankama priežastis, nulemianti mažą įtaką teisėkūros procesuose. Pasak R. Vilpišausko, sunku yra kalbėti apie mus, kaip naujus ES narius, kai švenčiame 20-metį bendrijoje. Tuo metu I. Petronytė Urbonavičienė atkreipė dėmesį į Rumunijos politikus, kurie yra labai aktyvūs, nors prie ES prisijungė vėliau nei Lietuva.
Pasak Pilietinės visuomenės instituto direktorės, dar vienas veiksnys, lemiantis mažą europarlamentarų aktyvumą, yra pačių piliečių gana nedidelis domėjimasis politika. Politologė akcentavo, kad nors per pastaruosius metus lietuviai vis daugiau domisi politika, ypač kalbant apie tarptautinius santykius, ES šalių vidurkio mes vis dar nesame pasiekę. Be to, lietuviai, nors ir supranta EP rinkimų svarbą, dalyvauja šiuose rinkimuose gana pasyviai. Anot I. Petronytės-Urbonavičienės, gana paradoksaliai lietuviai gerai vertina ES, tačiau menkai domisi europine politika, o tai tikrai nėra motyvuojantis veiksnys aktyviau dirbti patiems politikams.
Kita vertus, politologė pasigenda ir europarlamentarų atsiskaitymo su rinkėjais. Pašnekovė pastebėjo, kad iki rinkimų ne visi politikai aiškiai pasako, kokiame komitete žada dirbti ir ką juose tikisi nuveikti. Tuo metu baigiantis kadencijai europarlamentai retai iškomunikuoja savo rinkėjams, ką pavyko nuveikti per penkerius metus darbo Parlamente. Politologės teigimu, „Politico“ duomenys leis rinkėjams įvertinti Lietuvos atstovus bendrame Europos Sąjungos kontekste.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės